pursla

purslà sf. (2), pur̃slos pl. (2) 1. ppr. pl. žr. purslas: Važiuo[ja] par vandenį, ka pur̃slos eita Kv. Į šalis taškėsi vandens purslos rš. Dulksnojo dulksnojo, o daba jau visai pursloms eita Ms. Bangos, neįveikusios jo, atšoksta, iš pykčio aptėkšdamos jį purslomis rš. Ka bėga, bėriuo tik leka pur̃slos į šalis Slnt. Rokuojas, kad ir purslos leka KlvrŽ. Pur̃slos eina (lakioja) iš burnos NdŽ. 2. dranga, purška: Sninga pursla – purslojas Šts. 3. pl. kas sutrūkę, suplyšę, eiženos: Sudralino vaikas visas pirštines į purslàs Vvr. Namas į purslas išvarytas Šts. Perkūnas užpykęs ir taip spyręs į jį (žmogų), jog šis į purslas išėjęs TDrVI135. 4. scom. NdŽ kas kalbėdamas taškosi seilėmis, purslojasi: E, kad tu ir apsiveži su tokiu pursla į kalbas eiti Brs.